Dantys

Kranksi varnos. Kai būna blogai, visada kranksi varnos. Gražūs paukščiai gieda tik šeimos žmonėms, reguliariai gaunantiems pajamų. Žmona, vaikai, darbas ir gražūs dantys – kaip nereali svajonė, reklama girtuokliams, tempiantiems televizorių į lombardą. To aš dar nesu padaręs. Dar. Kodėl to nesu padaręs? Dabar aišku, kad tikrai nunešiu, ir tai reiškia, kad mano mintys apie negėrimą neturi jokios prasmės.

Priklausomybės nuo alkoholio kankinamas rašytojas Robertas Krastas po tėvų mirties grįžta į gimtąjį miestelį, pasiryžęs čia užbaigti gyvenimą. Atsisakęs dramaturgo karjeros sostinėje, Robertas apsistoja skurdžiausioje miesto dalyje – Kinų kvartale. Jo kasdienybė – alkoholio parduotuvės, lombardai ir šaltas butas. Tačiau mirtis neskuba. Spalvingi kvartalo gyventojai neleidžia jaunajam rašytojui panirti į visišką tylą, ir jis imasi darbo prie knygos, kuri visiškai pakeičia jo gyvenimą.

Iš dalies paremtas autoriaus patirtimi romanas „Dantys“ atveria skaitytojui tamsiąją mėnulio pusę, kurioje prasidėjo rašytojo kelionė ryškaus debiutinio kūrinio „Mane vadina Kalendorium“ link. „Dantys“ – tai atviras, jautrus ir viltingas pasakojimas apie krytį, atsitiesimą ir literatūros galią grąžinti žmogų į gyvenimą.

- - -

Laimingas atsitiktinumas, kad Andrio Kalnozolo romanas „Dantys“ apskritai yra parašytas – to galėjo ir neįvykti. „Dantys“ – tai alkoholiko anamnezė, surašyta apie save. Turime dėkoti rašytojui, kad galime skaityti šios ligos istorijos skyrius. Pagrindinis „Dantų“ veikėjas prasigeria tame pačiame gerai žinomame Latvijos miestelyje, kuriame savo širdies damai tarnauja silpnos nuovokos Kalendorius, sutiktas ankstesniame rašytojo romane. Pasaulinėje girtuoklystės literatūros istorijoje iš panašių savinaikos tekstų į galvą ateina tik Johnas O’Brienas, nusišovęs tuoj po to, kai pasirašė savo romano „Paliekant Las Vegasą“ ekranizacijos sutartį.

Esu girdėjęs, kad, palyginti su amerikiečių, anglų ir rusų alkoholizmo literatūra, Baltijos rašytojai visada ieško girtuoklystės pateisinimo ir jų kūriniuose alkoholizmas nėra „ontologinis“. Kalnozolo romanas paneigia šį požiūrį: girtuoklis Robertas Krastas nė neketina teisintis. Negana to, jis pats ir rašo šį tekstą, kaip ir Proustas, lenktyniaudamas su mirtimi, ir šias pavojingas lenktynes laimi.

Uldis Tīrons, filosofas, originalo redaktorius

Apie autorių

Andris Kalnozols (g. 1983 m.) – latvių prozininkas, dramaturgas, aktorius ir režisierius. Sceninę veiklą pradėjo 2005 m. su lėlininkų kurso draugais įkūręs lėlių teatro suaugusiems trupę „Umka“, kuri veikė iki 2012 m. Vėliau įvairiuose Latvijos teatruose ėmėsi dramaturgijos ir režisūros. 2020 m. pasirodė romanas „Mane vadina Kalendorium“ (Kalendārs mani sauc, liet. – 2022, vertė Laimantas Jonušys), įvertintas Latvijos literatūros metų premija už geriausią literatūrinį debiutą. Valmieros ir Klaipėdos teatruose pastatyta šio romano inscenizacija, pagal jį sukurtas vaidybinis filmas. 2024 m. rudenį Kalnozolas atvyko į Lietuvą. Čia parašė romaną „Dantys“. Knyga pasirodo vienu metu Latvijoje ir Lietuvoje.